Ar tik ne Paulo Coelho rašė, jei neklystu, "Alchemike", kad kai žmogus eina paskui savo svajonę, arba ieško esmės, tai visas pasaulis jam padeda. Na, formuluotės tikslios neatsimenu, citatos neieškosiu, bet kažkas panašaus.

Aš tuo ne tik tikiu, bet esu ne kartą tai patyrusi. Kažkuria prasme, tai man leidžia suprasti, ar pasirinkau teisingą kelią. Nes kai pasirinkimas teisingas, neprieštaraujantis gyvenimo dėsniams, Dieviškajam pasaulio cikliškumui, tai iš tiesų visas pasaulis man padeda eiti ta pasirinktąja kryptim. Ir atvirkščiai - jeigu kažko imuosi ir nesiseka, viskas kliūva, griūva, velkasi, sustoju ir ieškau naujo kelio, nes tai reiškia, kad, ko gero, buvau pasirinkusi neteisingą kryptį arba tikslą.

Sekmadienį mišiose, per Kristaus ramybės palinkėjimą aš suvokiau vieną nuostabų dalyką: kad visi mane supantys žmonės yra labai gražūs. Aš jau kurį laiką pastebiu, kad žmonės gražūs. T.y. jie man atrodo gražūs. Anksčiau, pavyzdžiui, sutikusi visai svetimą žmogų, kol jo nepažinodavau, jis man neatrodė gražus. Na, aš nekalbu apie kažkokį žurnalinį modelinį grožį, kalbu apie simpatiškumą, patrauklumą bei, atvirkščiai, kuomet bendrauji ir kliūva žmogaus  išvaizda, neįprasti bruožai, raukšlės, veido išraiška ar kalbėjimo maniera ir pan. Gal ne visiems taip būna, bet man taip buvo. Vėliau, kai susipažindavau su žmogum, pasikalbėdavau, atsirasdavo pripratimas prie jo išvaizdos, ir viskas atrodydavo gerai. O štai pastaruoju metu aš gyvenu, ir visur sutinku gražius žmones. Nepriklausomai nuo rasės, religijos, akių ar plaukų spalvos, drabužių puošnumo, amžiaus. Bet ir į tai neitin atkreipiau dėmesį, iki užvakar. Kai linkėjome ramybės, apsidairiau, ir, kur pasisuku. visi žmonės tokie gražūs. Kinai, vietnamiečiai, europiečiai, stori, ploni, raukšlėti, nudribusiais pilvais, liesi, pajuodusiais pavargusiais paakiais ir dailiai pasipuošę - visi alei vieno labai gražūs.

Po mišių apgalvojau šitą naują įžvalgą ir supratau, kad jau kuris laikas mane visur supa gražūs žmonės. Gražūs ne tiek savo ypatinga išvaizda, kiek savo ypatingu spinduliavimu gal. Nemoku įvardyti. Bet aš sutinku nuostabius žmones. Gerus, suteikiančius pagalbą (net jos neprašant), atsirandančius tarsi "iš niekur" šalia manęs pačiu reikalingiausiu metu. Iš kitos pusės, mane lydi ir žmonės, kuriems aš vis kažkuo pagelbėju. Ir visa tai vyksta ne kaip nors komplikuotai ar komerciškai, bet darniai, sklandžiai ir gražiai. Aš dėkoju Dievui, kad jis vis labiau atveria mano sielos akis ir leidžia suvokti tokius dalykus.

Dėkoju už tuos žmones, kurie meldžiasi už mane, mano artimuosius. Nes bendra malda yra tokia didelė jėga ir daro tokius stebuklus, apie kuriuos anksčiau nė susapnavusi nebūčiau.

Šiandien žurnale "Kelionės ir pramogos" perskaičiau straipsnį apie vieną įdomų žmogų (Mantą Sakalauską. Kas norės, manau, susiras daugiau informacijos apie jį). Interviu su juo - apie sveikatą, sveikuoliškumą ir pan. Jis išsakė labai įdomią mintį: " Gyvenimas nėra nei sveikas, nei ligotas. Aš pats formuoju jį derindamas su išoriniu pasauliu. Jei aš jo - savo gyvenimo - šeimininkas, man bus sunku sąmoningai žingsniuoti patologijos keliu. Sveikas žmogus ne tik viduje, jo veikla išorėje bus tik kūrybinga, nedestruktyvi."