Kaip Lietuva kraustosi iš proto dėl krepšinio, taip Norvegija - dėl futbolo. Aš futbole visiškai nieko nesuprantu (kol kas). Bet kartą jau stebėjau, kaip žaidžia Jovaras savo naujoje komandoje. Trečiadieniais vyksta treniruotės, ketvirtadieniais - rungtynės, kas kartą vis su kitos mokyklos komanda. Priešininkai dažnai vyresni, taigi, ir pajėgesni. Nežinau, kokiais kriterijais remiantis čia sugrupuojami tie varžovai. Bet čia ne mano sritis. Vistiek, visi sako, kad svarbiausia, jog vaikams būtų linksma. Visi žaidėjai gauna pažaisti per rungtynes. Jovarui tai pradžių pradžia. Žiūrėjau ir juokiausi viduje - jis toks aukštas, atletiško sudėjimo, ilgom rankom, bėgioja taip juokingai. Visai ne toks, kaip kiti berniukai - "trumpi, kieti ir greiti". Įgūdžių turi visai mažai, bet žaidė šauniai. O ir bėga jis gana greit. Kaip supratau, buvo gynėjas. Porą kartų labai gražiai numušė kamuolį nuo vartų. Sakė, nori būti vartininku. Galvoju, ar nebus jam įgrįse bėgioti. Bet sakė - ne. Jam "tiesiog tai sekasi" (jo patirtis iš mokyklos kiemo). Na, vartuose rungtynėse jis dar nestovėjo, tad labai laukia. Bet šiaip tai labai džiaugiasi ir jis, ir aš, kad pagaliau žaidžia. Na, bent jau nusilaksto pakankamai. O ir treneris šaunuolis - giria už kiekvieną smulkmeną, skatina visaip. Tikiu, kad jam tai nenusibos ir tęsis ilgiau negu karate. Matysim. Ir tikiu, kad netrukus jis žais žymiai efektyviau, o ir aš greit perprasiu taisykles, nes kol kas tik žiūrėjau, kol žaidė Jovaras. Kažkokio sirgaliaus varžtelio man turbūt trūksta. Jis buvo, kažkada, bet turbūt aš jį pamečiau.

Tikiu, kad šiomis dienomis Lietuvoj nerastum nė vieno, kuris vakarais nesirgtų už Lietuvos krepšininkus. Ne tik Lietuvoj, visam pasauly lietuviai palaiko tautiečius. Argi nekeista, kad tauta susivienija šiuo praktiškai vieninteliu "sportiškuoju" būdu? Tauta, kurios didesnė dalis darbingo amžiaus žmonių išsivažinėjo po visą svietą. Tauta, kurioje dauguma jaučiasi nelaimingi, pikti, nuskriausti, kuri nuolat randa kuo skųstis, staiga neįtikėtinai atgyja ir susiveinija per krepšinio čempionatus. Tada prekyba pagyvėja, ir visiems užtenka pinigų alui (na, iš tiesų jam pinigų apskritai visada užtenka, kaip ir dviems šeimos automobiliams išlaikyti). Praktiškai, sprotuoja tai tik keli tautos atstovai, kitų sportas apsiriboja alaus bokalų ar butelaičių kilnojimu ir gerklės laidymu. Būsiu nepopuliari, bet mane nedaug kaso nei mano tautos nei kieno nors kito pergalės arba pralaimėjimai krepšinyje. Kažkaip negaliu užmiršti kitų dalykų, pasauliui reikšmingesnių - kažkur kasdien kariaujama ir žūsta žmonės. Kažkur miršta iš bado vaikai (šitai prisimenu kaskart, kai pamatau, kaip nesuvalgytas maistas patenka į šiukšlių dėžę. Ačiū Dievui, mūsų namuose to praktiškai nebūna, bet Norvegijoje tai įprasta. Ir dargi didžiuojamasi, nes juk vakar pagaminto maisto vertės nebėra, tad kam jį valgyti...). Kažkur visa Europa sugriuvusi prie ekranų staugia, ploja ir putojasi - tai iš džiaugsmo, tai iš liūdesio dėl krepšinio sėkmių ir nesėkmių. Manęs tai nė trupučio nejaudina. 

Dabar galite apmėtyti mane pomidorais ir pasukioti smilių prie smilkinio, apkaltinę patriotiškumo stoka. Būtų tobulai lietuviška.