Vakar rytą pabudusi pamačiau už lango piktą rudenišką vėją, lankstantį medžių šakas ir taršantį lietų tiesiai į langus. Norėjosi užsikurti židinį, pasidaryti puodelį kavos ir, susisukus savo fotelyje svetainėj, klausytis malkų traškėjimo židiny. Betgi netinkama diena buvo. Vakar Knarvike, kaimyniniam "rajone" už 15km nuo namų, vyko didysis metų bėgimas. Toks panašus renginys, kaip kad pavasarį Jovaras dalyvavo mūsų "rajone", tik gerokai didesnis. Daugiau rungčių, daugiau žmonių.

Tikėjausi, kad oras mane atbaidys nuo šitos idėjos - eiti iš šiltų namų į šlapią vėjuotą rudenį. Žiūrėjau žiūrėjau pro langą, ir staiga supratau, kad man būtinai reikia ištrūkti iš šitų sienų. Prižadinau Jovarą, liepiau ruoštis bėgimui. Jis susiraukęs niurnėjo, kad niekur nesiruošia bėgti, kad nenori būti paskutinis, kad lyja, ir t.t. Po kokių 15min diskusijų man pavyko jį įtikinti, kad dalyvauti bus smagu ir naudinga. Po pusryčių dar įkalbinome vieną pažįstamą lietuvaitį, Jovaro bendraamžį, palaikyti mums kompaniją. Susipakavome Vincentą su "geruoju" vežimu (tuo, kuris atsparesnis lietui), visi apsirengėme vilnonius apatinius bei lietui atsparius viršutinius drabužius ir iškurnėjome į Knarviką bėgti "Knarviko mylios" (taip ir vadinasi visas renginys). Iš namų išjudėjom 12val, vaikų bėgimas turėjo prasidėti 13val. Suspėjom kaip tik laiku. Užsiregistravom, gavom starto numerį ir marškinėlius, susitikome bičiulį Oskarą ir palinkėjom abiems vyrukams gero starto. Tuo tarpu lietutis buvo nurimęs, scenoje apšilimą vedė dvi sportiškos merginos su smagia muzika. Vincentas rimtai stebėjo viską, kas vyko aplinkui ir palinkėjo broliui sėkmės bėgime prieš pat nulūždamas miegelio :)

Vaikai startavo pagal amžių, suskirstyti pagal klases nuo vyriausių - septintokų, iki pirmokėlių. Mūsų ketvirtokai startavo ketvirti. Pradedant bėgti, dangus dar labiau prakiuro. Merkė visą laiką, kol berniukai bėgo, o mes laukėme jų prie finišo. Gaila, nepasižiūrėjau, per kiek laiko atbėgo. Bet Vincentas per tą laiką spėjo užvalgyti pienuko ir numigti posmelį. Maždaug apie pusvalanduką gal truko. Nubėgti teko 1,8 km. Tai pirmoji tokia ilga Jovaro nubėgta distancija. Atbėgo abu darniai, neuždusę, rausvais skruostais ir šlaputėliai nuo lietaus, bet laimingi kaip slyvos. Šaunuoliai. Sakė, bėgdami kokius tris kartus stabtelėjo ilsėtis :)

"Knarvikmila" - kasmetinis kelių dienų renginys, kuriame vyksta įvairių distancijų bėgimai - pusė maratono, norvegiškoji mylia lygi 10km, 5 km, minimylia (tai vaikų mylia 1,8km, kurioje bėga 1-7 klasių vaikai) ir jaunimo bėgimas (8-9 klasių, 2km). Taip pat vyksta seminarai apie sportą, sveikatą. Norvegai Knarviko mylią vadina liaudies švente ir kultūriniu renginiu. Stadione gyvai groja orkestras, yra scena, kurioje vyksta keli koncertai per dieną. Žmonės susitinka, bendrauja, sprotuoja. Sporto laimėjimų čia išties niekas nesiekia. Bet tokia dalyvių gausa, kad net kvapą gniaužia ir norisi pačiai sudalyvauti. Vis dėlto, kadangi renginys turi daugybę rėmėjų, pagrindiniai prizai yra išties dideli. Prizai traukiami burtų keliu, o dalyvauja visi dalyvių starto numeriai. Šiemet pagrindiniai 4 prizai buvo tokie: automobilis Citroen, kelionė į 2012m Niujorko marotoną, kurios vertė 24,000nok, 10,000nok vertės kelionių korta, automobilio priekaba. Šių metų Knarviko mylia - 29toji.

Knarvikmila turi savo interneto svetainę, joje daug įdomios informacijos. Čia įdedu nuorodą, kur galima pasižiūrėti vizualiai, kaip atrodo kuri bėgimo distancija: spauskite čia 

Paspauskite ant "MiniMila" ir atidarys filmuką. Jame galima matyti kraštovaizdį, taip pat grafiškai pavaizduotas kelio nelygumas - nuokalnės ir įkalnės (juk Norvegijoj lygumų nėra, tai reik įsivaizduoti, kad vaikų nubėgti 1,8 km buvo su nemažai nuokalnių, įkalnių ir vingių).

Beje, pagal šį filmuką išeina, kad minimylia vis dėlto yra 2,09km. Paskutinė atkarpa buvo ratas stadione. Bet šiaip visa distancija visiškai ne tas pats, kas Lietuvoje bėgti krosą mokyklos stadione. Visada nubėgdavau tuos reikalautus 2km, net ir pedagoginaim universitete nubėgau, kai reikėjo, bet visada po kroso griūdavau be pulso. Niekada nemėgau bėgimo, kaip sporto. Man nepatinka jausti, kaip visas kūnas kratosi, stuburas spyruokliuoja. Nesmagu. Arba nemoku. Na, bet šiandien ne apie mano nesportiškumą :) Džiaugiuosi, kad Jovarui patinka bėgioti, ir kad dalyvauja tokiose šventėse. Dabar medalių rinkimas taps azartu.