Man keista, kad žmonės nori užsigydyti dvasios žaizdas arba sustiprinti savo dvasios stuburą tiesiog plaukdami pasroviui ir nieko nedarydami... Patogus egzistavimas, tikintis, kad gyvenimas staiga ims ir pasikeis, ir dar aišku, į gera - staigus sielos kritimas bedugnėn. Beje, ir iš bedugnės galima pakilti. Tik, deja, reikia dirbti. Su savim. Skaudžiai ir neįdomiai. Ilgai ir atkakliai. Kitu atveju pasmerki save degradacijai - tiek dvasios, tiek kūno prasme. Ir dar - paprastai aplinkoje atsiranda tam tikri žmonės, kurie gali tau padėti pakilti, tuo atveju, kai dirbi ir darai pokyčius savo gyvenime. Tik tai nereiškia, jog tie kiti žmonės ims ir padarys už tave didįjį darbą. Ne. Tu pats turi tvarkyti save ir savo gyvenimą. Pagalbininkai nusigręš, kai pamatys, kad jiems primestas ne jų darbas.

Aš nesuprantu, kokia dar gali būti žmogaus gyveno prasmė, nei kad būti laisvu, savarankišku, dvasiškai sveiku, taigi, ir laimingu asmeniu.

Pasaulis pilnas sunkių dvasios ligonių. Nesijaučiu įsipareigojusi ką nors iš jų gydyti. Bet graudu matyti, kai žmonės plaukia pasroviui, pasiduoda iš šalies primestiems sprendimams, keičiantiems jų gyvenimą, o patys tuo tarpu kalba viltingas kalbas ir tikisi, kad štai tuoj tuoj gyvenimas ims ir prasidės, visas toks rožinis, dosnus ir laimingas.

Taip tiesiog nebūna. Kiekvienas turim išsrėbti savo bliūdą buzos, o naują patiekalą galime ruošti iš kokybiškai kitokių produktų. Kad suvalgytume jį skaniai, su džiaugsmu ir dar su kitais pasidalintume...