Vakar laukėme svečių, tad vaikai iškepė mielinių bandelių su dešrelėmis, o aš padariau "Kuršėnų vyniotinį". kiek suprantu, biskvitas iškilo šiek tiek mažokai, turėjo būti puresnis. Bet įdaras neapsakomai skanus, tad vyniotinis buvo suraitytas greitai.

Šiandien, po daugiau kaip metų pertraukos, vėl kopiau į kalną. Jausmas geras. Oras puikus. Smiltė pasiliko su miegančiu Vincentu, o mes visa kompanija (turime svečių iš Lietuvos - mano pusbrolis su šeima) lipom į "mūsų" Hetlebakksåta nedidukę viršukalnę (apie 300m). Vėjo ant kalno nebuvo, tad galėjom ramiai pabūti. Deja, prisiminiau, kad reikia atsižymėti su Vincentu pas med. seselę, tai nulipau bėgte. Jaučiuosi neblogai pasportavusi. Bet suspėjom.

Vincentas pastarąjį mėnesį padarė didelę pažangą - jau paropoja šiek tiek į priekį, pasėdi keletą minučių pats vienas. Pusiau atsistoja - iškelia užpakalį ant ištiestų kojų, rankomis remdamasis į grindis :) Atrodo labai juokingai, bet bando atkakliai, visaip kraiposi ir kasdien tobulėja.

Vakarop svečiai išvažiavo pasigrožėti miestu, o aš tuo tarpu iškepsiu saldžių mielinių bandelių vakarienei prie arbatos ar pieno. 

Kitą savaitę nusimato mokslo metų pradžia Jovarui - mokyklos lankymas, būgnai, galbūt futbolas (vėl ieškosime, kur galėtų žaisti). O man prasidės norvegų kalbos kursai vakarais, namų darbai dienomis. Laiko dienoraščiui lieka vis mažiau.