Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena. Štai ką radau day.lt:
Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a. jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.
Seniau gyvenę žmonės dažniau švęsdavo tokias štai paprastas šventes, susieję jas su gamtos virsmais, prigalvodavo tradicijų, įprasmindavo taip, kaip jiems norėdavosi, kaip atrodydavo. Man gražu tokie papročiai.
Mes šiandien kartu su gandrais išlydėjome savo brangius svetelius. Kai visi išgužėjo pro duris, atsisėdau svetainėj fotelyje (ačiū Kristinai, kuri surado tikrai tinkamą vietą šiam baldui mūsų svetainėje, nes jos lig šiol buvo vis ieškoma) ir apsiašarojau... pajutau, kad ne tik namai ištuštėjo, bet ir kažkokia tuštuma širdy pasiliko... Man buvo labai labai gera pabūti su artimais mielais žmonėmis. Pasiilgus buvau ir vaikų klegesio, net jeigu ne kartą juos teko raminti ir subarti. Vis dėlto giminystė susaisto žmones kažkaip stipriai. Ne tik dėl bendrų vaikystės prisiminimų, bet gal ir dėl kažin kokio genų panašumo? Tiesiog jauti, kad žmonės yra tau labai artimi, ir viskas. Sunku paaiškinti. O gal tai visai ne dėl kraujo giminystės? Gal dėl požiūrio panašumų ar dar ko? Šiandiena man reiškia, kad prasideda ruduo. Po truputį įsibėgės mokslų, darbų rutina. Ilgės vakarai, bus daugiau tamsos, lietaus. Galėsime vėl stebėti nors gerai pažįstamą, bet niekad nepabostantį gamtos virsmą. O aš žinosiu, kad yra dar viena šeima Lietuvoj, kurią man visada bus ilgu prisiminti (mintyse ir maldose), ir kuriuos retkarčiais tikrai norėsiu pakalbinti ne tik skype, bet gal ir kokiu netikėtu laišku su ypatingai šiltu turiniu...
Išsiskyrimai liūdina. Aš visad guodžiuosi tik ta mintimi, kad gyvenime taip reikia. Ir kartais net ne tam, kad vėl susitiktume, bet tam, kad sugebėtume paleisti nuo savęs viską, ir patikėti Aukščiausiajam. Nes visa gyvenime esti laikina, trapu, ir todėl mums nepriklauso nė viena įsivaizduojama "turėjimo" forma. Be to, išsiskyrimai išmokina mus, kad viską, ką mylime, kiekvieną dieną galime jausti savyje, taigi iš esmės fizinis atstumas yra visiškai niekinis, jei mintis ir jausmas stiprus ir tikras. Su tokiomis mintimis einu į dieną. Gal šiandien pavyks iškepti tuos imbierinius sausainėlius, kurių taip ir nespėjau iškepti svečiams... Tiesą sakant, laiko pabūti kartu buvo tiek mažai, kad turbūt ir mes, ir svečiai jaučiasi suspėję tik labai mažai. Labai lauksiu nuotraukų iš šio pasibuvimo ir jų kelionės.
| 