Panašu, kad mugės baigėsi, aš apsitvarkiau namuose (pagaliau, nes po savaitės intensyvių rankdarbių visi namai buvo gerokai gerokokai apversti aukštyn kojomis, džiaugiuosi ir tai, kad mano vyrai atlaikė frontą virtuvėje ir kitur namuose, kol aš siuvinėjau, vėliau ir laksčiau po muges :)

Taigi, panašu, jog atėjo laikas pasakojimui apie mūsų atostogas Portugalijoj. Nes vis dažniau gaunu nekantrius laiškus su raginimu pasidalinti įspūdžiais.

Kadangi rašiau kelionės dienoraštį sau, tai nebus labai didelis darbas jį šiek tiek pacenzūruoti ir pateikti viešumai. Bet atsisakiau minties rašyti nuosekliai, o tiesiog rašysiu pagal norą - apie ką labiausiai norėsiu pasakot, tą ir pasakosiu. Tad gali būti, kelionė pasirodys arba per ilga, arba per trumpa, arba nenuosekli.

Na, bet... noriu taip :) Tad, pampararam - Lisabona! Pradėjome savo kelionę joje, nes atskridom čia. Tad ir pirmieji įspūdžiai - būtent iš čia.

Negana to, kad Frankfurto orouoste apsižiūrėjome pametę banko korteles (puiki kelionės pradžia, ką ir kalbėti), atskridę į Lisaboną nesulaukėme Vincento autokėdutės, kuri skrido lėktuvu kaip spec. bagažas. Teko pasivaikščiot orouoste, parašyt pranešimą pamestų daiktų skyriuje (beje, atskridome visai naktį, Vincentas visą 3val skrydį nuo Frankfurto miegojo, o dabar pabudo). Laimei, kėdutė atsirado ir dalis kelioninės nuotaikos grįžo. Kai mes pagaliau atsiradom viešbuty, buvo jau visai naktis, tik ne Vincentui. Jis šoko, malėsi ir kalbėjo. O visą naktį davėsi kaip vėtrungė ir plojo tamsoje katučių.... tad šitaip pradėjome savo atostogas - ilgai lauktas, mano išsvajotas.

Ryte patraukėm į gatvę, pirmu reikalu - ieškoti turizmo info centro, kad gautume žemėlapį ir galėtume laisvai rinktis, ką ir kur apžiūrėti  Lisabonoje. Centrinė pėsčiųjų gatvė, kurios gale matyti triumfo arka.

Sunkiai ir ilgai ieškoję, radome. Paskui lėtai eidami susipažinom su miestu. Greitai eiti nebūtų leidęs Vincento vežimukas, nes jį reikėjo ne tik į kalvas ir kalnus stumti, bet dar ir kilnoti nuo ir ant šaligatvių, per duobes duobeles.. Lisabona - nelygių grindinių, nors vietomis - labai gražių, senų, mozaikinių, miestas. Tikrai ne turistams su vežimėliais. Seni ištrupėję akmenėliais grįsti šaligatviai, gatvės - vienas kratymasis mažiukui. Bet jis ištvėrė. Neradom nė vieno šaligatvio su spec. nuvažiavimu į gatvę ratuotiesiems...tokie jau yra LT, nekalbu apie Norvegiją.

Štai gražusis senasis Santa Justos liftas. Juo pasikėlėme ir apžiūrėjome miestą iš aukščiau.

Štai jums Lisabonos stogai:

Jei reiktų apibūdinti Lisaboną keliais žodžiais, sakyčiau, jog tai - saulėta pižaminė margybė. Tos namų fasadų plytelės, senos, pablukusios, nudaužytos, bet vis dar spalvingos, margų raštų, man priminė gerokai apskalbtas pižamas. Tokias savas, kad gaila išmesti, todėl mielai dėvimas miesto. Žmonės vilki margai, šneka margai, odos spalva irgi marguoja nuo baltos iki rusvos ir juodos... Ir ta šilta saulė, viską blukinanti, glamonėjanti, kartu šiek tiek alinanti. Buvo 23 laipsniai. Štai vienas iš aptriušusių namų fasadų, kažkurioje iš siaurų gatvelių labirinto...

Turėjome gražią pirmą atostogų dieną. Vakarienei grįždami namo pakelės parduotuvėlėse prisipirkome vaisių, pelėsinio sūrio, alyvuogių - daug skanesnių nei bet kur kitur ragautų, ir balto vyno butelį (pradėjome vyno odisėją - kas vakarą ragausime vis kitą vyną). Pirmą kartą ragavau sunokusį mangą ir papają. Skonis man labai patiko, bet darinėjimas, paruošimas – fui... daug sulčių, sėklų, minkštas vidus... ir kvapas toks keistas labai. Bet skonis geras.

Vincentas susimąstęs.