Tęsiu pasakojimą apie atostogas. Antroji diena.

Rytą iš viešbučio nusitarabanijom iki metro šiaip ne taip, nelengvai tais kreivais šaligatviais (3 lagaminai, vežimukas ir autokėdutė), pypsint ir lekiant akiplėšoms portugalams vairuotojams... Patogumų mieste vaikams, kaip ir neįgaliems – o tokių iš vis nematėm – nerasta... Tik kai kuriose metro stotelėse yra liftai. Kitur tik laiptai. Vargo apturėjom užtektinai. Na, bet ką darysi. Vaikų čia irgi matėme labai nedaug. Gal todėl praeiti su Vincentu, o dar jei besišypsančiu, Lisabonos gatve nebuvo taip paprasta. Vaikutį kalbino, tampė už žandų, glostė kas antras diedukas ar močiutė... taip ir likom nesupratę, ar jaunimas vaikų nebegimdo, ar kas čia nutikę, kad toks dėmesys leliukui. Didesnių vaikų irgi nesimatė, gal mokyklose. Beje, kaip ir jaunimo, kurio matėsi daug tik Koimbroje - "mokslų" mieste. Visur kitur dauguma gyventojų - pensininkai, pagyvenę žmonės. Įtariu, kad jaunimas emigravo gausiau nei iš Lietuvos...

Iš esmės, jei nebūtume patikėję viešbučio administratore, būtume ėmę taksi ir nekvaršinę sau galvos. Bet kad ji pasakė, jog iki metro mums tik 5min kelio, ir ta autonuomos agentūra - vėl netoli metro, kur išlipsime. Mašinų nuomos agentūrą radom su vargu, teko pirmyn atgal pasivaikšiot. Sutvarkėm dokumentus, susidėjom mantą, pagaliau buvome ratuoti. Bet...aš labai džiaugiuosi, kad man neteko vairuoti toje šalyje. Atvykus ten iš Vilniaus gal dar būtų mažesnis stresas vairuot, bet kai atvažiavome iš Norvegijos, kur eismas yra ypatingai ramus, gana lėtas, be isterijos ir skubėjimo, tai patyrėme geroką šoką, turistiškai žioplinėdami tiek miestuose, tiek miesteliuose su automobiliu. Jei stovėsi keletą sekundžių ilgiau prie žalio šviesoforo, užpypins iš karto, ir gausiai... Jei sustosi praleist pėsčiuosius - irgi. Apskritai, signalizuoja visi ištisai vieni kitiems, visos mašinos apdaužytos, dauguma jų - mažos ir pigios (fiatai, polo, kia ir pan., mini variantai). Nuolat jaučiamas skubėjimas, kažkur lėkimas, neapdairiai manevruojama kelyje. Iš pradžių manėm, kad tik sostinėje darbo dieną nelaiku pasipainiojom. Bet ne. Teko prie to priprasti. O pėstiems būti labai atidiems, nes šviesoforų signalus čia dauguma supranta labai individualiai: pėstieji eina ne pagal signalą, bet pagal mašinų srautą. Jei Norvegijoje vairuotojai atsakingi ypač už pėsčiuosius ir dviratininkus, tai Portugalijoj pėstysis - pats kaltas, kur beeitų... Beje, per gatvę neinama. Bėgama susigūžus. O visi, kuriuos mes iš įpročio praleisdavome, atsisukę nustebę dėkojo. Taigi, jei ruošiatės keliauti Portugalijoj automobiliu, būkite pasiruošę stiprius nervus ir didelę atidą. Pilnai tikiu, kad autobusais vežiojami turistai tokių dalykų nepastebi ir nepatiria. Aš džiaugiuosi, turėjusi galimybę pamatyti įvairias vietinio gyvenimo puses. Ir, turiu pasakyti, kad eismas Lietuvoje yra kultūringesnis nei Portugalijoje. Žymiai.

Pakeliui iš Lisabonos aplankėme Belem bokštą

 ir Jaronimos vienuolyną.

Labai įspūdingas statinys.

Paskui, važiuodami ne mažesniais nei Norvegijoje, vingiais, radome Quinta de Regaleira. Vieno turtuolio užsakymu 1904-1910 perstatyta vasaros rezidencija – dvaras iš kelių rūmų, pastatų, didžiulio parko. Architektūra atsispindi nuotraukose kažkiek. O įspūdis – įdomiai sugalvota. Nepasakyčiau kad man gražu tie visi neomodernistiniai rokokiniai užraitymai. Daugybė figūrų, formų.

Įspūdį daro tai, kiek tame įdėta darbo. Parkas irgi įspūdingas, daug įvairių augalų. Turint galvoje, kad jau spalio antra pusė, vis dar gražu, nors lapai visur krenta.

Visko neapėjome, nes parkas ir dvaras – įkalnėj, sunku su vežimu, o dar ir daugybė laiptukų :) Imame galvoti, kad Portugalija TIKRAI nėra šalis vaikams. Sintroje - mažame turistiniame miestuke - šaligatvių iš viso nėra. Na, yra toks praėjimas palei gatvę, asfaltuotas, bet jo plotis siauresnis už sportinio vežimėlio važiuoklę. Laimei, kad mums nereikėjo ten eiti, mačiau tik pravažiuojant.

Toliau važiavom į vakariausią Europos tašką – Cosa Da Roca - švyturį Uolos kyšulyje. Ten buvo toks stiprus vėjas, turėjom traukti striukes. Atlantas siautulingai bangavo, toks žydras, net žalsvas. 

Grįždami iš ten sustojome mažam pakelės restoranėly, išgėrėm skanios kavos.

Beje, apie kavą. Ją kasdien gėrėme vis kitose kavinukėse, ir visur ji buvo labai skani ir gerai paruošta. Aromatinga, stipri. Žinoma, prašydavome dvigubos porcijos, dideliame puodelyje. Dauguma portugalų kavą geria stovėdami - užbėga kavinėn, užsisako mažiuką (tikrai LABAI mažiuką) puodelį espresso, išgeria jį vienu gurkšniu, ir eina toliau savo reikalais. Kavinukių šitoj šaly daugiau, nei kada nors kur nors esu mačius. Net visai mažuose ir neturistiniuose kaimuose, kur nematyti gyventojų, būtinai veikia bent dvi mažos užeigėlės. Jose gali gaut kavos ir šviežių bandelių bei kokį nors šiltą patiekalą. Ir visada rasi vietinių lankytojų, kurie, pvz., skaito rytinį laikraštį. Panašu kad tai - smulkusis verslas, nors sunku suprast, iš ko jie išgyvena... Prie baro stovi dažniausiai "diedukas" - t.y. pagyvenęs vyras. Jo moteris sukasi virtuvėj. Niekas nekalba angliškai, laimei, kad žodžius "dobel kafe" daugelis supranta. O mes greit išmokstam, kad  leite yra pienas, o cha (čia) - arbata. Iš to kasdieninio kavos gėrimo vis kitur imu nejučia kolekcijonuoti cukriuko pakelius. Ir tai taip smagu :) Parsivežiau krūvą visokių cukriukų, nes prie didelio puodelio visada duoda 2 pakelius, o man pakanka pusės vieno. Gražus atsiminimas apie daugybę skanios kavos puodelių. Beje, nepasiant to, kad portugalai nekalba angliškai, kavinukėse aptarnauja maloniai. Nors ir be jokių amerikietiškų šypsenų, bet jaučiasi, kad jie myli tą savo mažiuką vargstantį verslą ir kiekvieną užsukantį klientą. 

Taigi, Portugalija - ne tik beprotiško eismo, bet ir labai skanios kavos šalis :)

"Dievų alėja" Quinta de Regaleiroje.