Vakar dienoraščio nerašiau, nes nebuvo tam nei noro, nei laiko. Bet žinojau, ką norėčiau parašyti. Sako, kad tobulumo nebūna. O man pasisekė vakar išgyventi gerą ketvirtį valandos tobulo buvimo J Ora buvo saulėtas, vėl dieną leidom lauke. Vincentas gulėjo vežimuke, šnekėjo ir žaidė su bitute, Jovaras šokinėjo su draugėmis ant batuto, o aš sėdėjau su siuviniu rankose. Buvo šilta saulėta popietė. Siuvinėjau ir galvojau, kad man toks buvimas – pakankamai tobulas, kad nebesinorėtų tobulesnio J

Šiandien važiavome ne į katalikiškas mišias, bet į protestantiškas pamaldas. Yra nelabai toli nuo mūsų viena bažnyčia, kuriai jaučiam ypatingas simpatijas. Jau vien dėl vargonininko verta ten kartais aspilankyti. Jis visada groja preliudij1 prie6 pamaldas. Dažnai tai būna koks nors klasikos kūrinys. Ir šiandien pamaldose skambėjo ne tik vargonai, bet ir fortepijonas, ir būgnai (taip taip, afrikietiški perkusiniai, kuriais kviečia bumsėti atėjusius berniukus. Šiandien ir Jovaras mušė būgnus), keletą giesmių atliko tokia mergaitė, solo, visai gražiai. Žodžiu, tas vargonininkas tikras šaunuolis - įtraukia įvairaus amžiaus vaikus į giesmes, ir pats profesionaliai atlieka kūrinius įvairiais instrumentais.

Bet ne tai noriu papasakoti. Šiandien, kaip ir beveik visada, buvo krikštijami vaikučiai. Krikštija pamaldų metu. Man labai patinka norvegiška tradicija krikštijamojo šeimos nariams dėvėti tautinius kostiumus. Neįsivaizduoju to, pvz. Lietuvoj. O čia net mažiausieji, vos tik pradedantys vaikščioti, krikšto dalyviai (ne patys krikštijamieji, bet jų giminaičiai) jau būna papuošti tautiniais drabužiais. Tokių drabužių apskritus metus galima nusipirkti parduotuvėse – įvairios kokybės audinio bei skirtingomis kainomis. Beveik visi norvegai turi spintose tautinius drabužius ir juos rengiasi bent porą kartų metuose – per nepriklausomybės dieną, per krikštą, vestuves, konfirmaciją, ir spėju, gal dar per kokias nors šventes. Tie kostiumai būna skirtingi, tik aš nesidomėjau, kuo skiriasi. Turbūt panašiai, kaip ir lietuviški – tai, iš kokio krašto kilęs žmogus, atsispindi jo tautiniam kostiume. Krikštijamas kūdikėlis vilki tokius ilgus ilgus baltus marškinėlius (ilgas tuščias galas lieka J) Jei mergaitė, marškinukai puošiami rausvu, jei berniukas – melsvu kaspinu. Tie ilgieji krikšto marškiniai – medvilnė, gal drobė, bet visiškai jokios prabangos juose, tik balta spalva, simbolizuojanti tyrumą. Nėra tradicijos krikštui vaikutį išpuošti blizgiais ar ypatingai gražiais drabužiais.

Taigi, šiandien krikštijo du vaikučius, mergaitę ir berniuką. Čia per krikštą visada gieda tokią paprastą giesmelę, kurios priedainis iki šiol man ausyse skamba: „ Te vaikeliai ateina pas mane, neužkirskite jiems kelio, nes jiems – Dievo karalystė". Protestantiškosios krikštynos paprastesnės ir trumpesnės. Bet eiga panaši – išsižadama šėtono, vaikutis pakrikštijamas vandeniu ir uždegama žvakė.

Mes šiandien taip pat šį tą šventėme – vakarykštį Vincento vardadienį, šiandieninę 4 mėnesių sukaktį ir tėčio dieną J Taigi, kepėme šašlykus, valgėm lauke. Šiandien pirma diena, kai man buvo pakankamai šilta, vaikščiojau su trumpom rankovėm J Nejaugi prasidės „šiltoji" norvegiška vasara?...