„Pasaulyje yra daug dvasinių kančių, tačiau kartais kenčiama dėl nepagrįstos priežasties, atsirandančios iš klaidingo įsitikinimo, kad privalome padėti vienas kitam atsikratyti vienišumo.[...] Laukti akimirkų ar ieškoti vietų, kur nebus kančios, išsiskyrimo ir kur visi žmonių neramumai virs vidine ramybe – tai tikėtis pasakų šalies. Joks draugas ar mylimasis, vyras ar žmona, jokia bendruomenė ar bendrija nenuramins slapčiausių mūsų troškimų – vienybės ir visavertiškumo siekio.[...] Draugystei ir meilei reikia romios, bebaimės erdvės, kurioje galime eiti prie ir nuo vienas kito."

Tai ištraukos iš Henri‘o J. M. Nouwen‘o knygos „Siekimas", kurią skaitau šiuo metu. Knyga skaitosi labai įdomiai, bent jau man... Jau būčiau ją gerokai įpusėjusi, tačiau vis grįžtu ir grįžtu į jau perskaitytus skyrius. Noriu kiekvieną sakinį „sukramtyti" ir nuryti pilnai supratusi ir pajutusi. Kitaip negaliu skaityti toliau. O gal kitaip ir naudos nebūtų iš skaitymo. Tai – vienybės su Dievu siekimo planas. Bet čia nėra patarimų ar sprendimų. Jei nori kažką pritaikyti sau, turi save išsioperuoti su kiekvienu sakiniu, įsigilinti pakankamai, kad rastum, nuo kur pradėti atlikti vidinį pokytį, kuria kryptimi jį kreipti. Reikia atkaklumo suprasti, pajusti ir keisti save.  Bet skaitydama labai nusiraminu. Nes kasdienybės rutinoje užsimiršta tos tikrosios tiesos, kažkur prapuola, ir vėl įneša į mane visokį nerimą, įtampas, kuris pamažu išsiveržia ir į paviršių. Būtų gera save pakankamai valdyti, mokėti nusiraminti mintyse ir veiksmuose. „Pakankamai" – tai tiek, kiek jokia rutina, sprendimai ar bendravimas nesidrumstų manęs. Nes aš žinau, kas esu, ir į kur einu. Tik tą žinojimą kartais paskandina visokie pašaliniai dalykai. Suprantu, kad bet kokiam augimui reikalinga ir disciplina, ir savikontrolė, ir darbas. Bet visų svarbiausia – nepamesti ramybės. Ji nepasimeta, kai pakankamai pasikliauju Dievu. Iš pažiūros labai paprasta. Bet tik iš pažiūros...Gyvenime esame daugybe saitų surišti su įvairiais žmonėmis, įvykiais, taigi ir esame pavaldūs įvairioms ir kintančioms emocijoms, nuotaikoms. Ramybė pabėga, pasislepia, ir vėl tenka ją gaudyti. Bet man tai yra didelė ir svarbi siekiamybė. Nes ramybės pojūtis viduje labai mane sustiprina ir leidžia viską, ką veikiu, atlikti kitaip. Bet to kitaip negaliu paaiškinti. Tai tiesiog pajuntama. Turbūt kiekvienas tai pajuntame savaip...