Dar viena šlapia diena. Jovaras lėkė su dviračiu kitapus ežero pas draugus, buvo lauke ir namuose. Jam svarbu, kad laisvadienis, o oras... jis prie jo prisitaiko. O laisvadienis todėl, kad šiandien Šeštinės, 40 dienų po Kristaus prisikėlimo. 

Šį vakarą namuose žaidžiama šachmatais. Jovarą išmokino Vincento krikštatėvis. Šis žaidimas ir dar piešimas – vienintelės veiklos, gebančios išlaikyti Jovarą kėdėje nesimalantį. 

Paimu į rankas knygelę „Žodžiai sielai" ir atsivertusi skaitau apie tiesą ir iliuzijas: „Tiesa yra per gudri, kad leistųsi pagaunama." (Wilhelm Busch).

Kas iš viso yra tiesa? Mano tiesa, tavo tiesa, jų tiesa... Tai tik dar viena iliuzija. Tikra yra tik ši akimirka. Ten, kur joje esu, ir yra tiesa. O tai, kas buvo arba bus – tik iliuzija. Tai, kas esu pati sau, yra tiesa. O kas esu kitiems – iliuzija. Arba – jų tiesa. Tai, kas man yra kiti, irgi tėra iliuzija, nes tai tik mano tiesa apie juos. Bet ar apskritai, mes pajėgūs suvokti tiesą? Šitaip pasvarsčius, atrodo, kad tiesa dar slidesnė nei melas. O iliuzija kartais atrodo tikresnė nei pati tikriausia tiesa...