Buvo ir man tarpsnis, kuomet nekenčiau tėvų. Tada tai neatrodė smulkmena. Atrodė, kad mano gyvenimas griūna, o jie viską daro ne taip, kaip turėtų daryti, kad tą griuvimą sustabdytų. Vis dėlto šiandien aš galvoju, kad toks kartų konfliktas yra neišviangiamas. Žinoma, kad mano gyvenimas nesugriuvo. Aš tik įžengiau į suaugusiojo pasaulį turėdama tam tikras patirtis, pamokas. Įžengti – tai tik prasikalti daigui. Iki augimo, susąmonėjimo ir brandos tenka toli žingsniuoti. Ir tik tada, kai tau sueina apie 30, ir kai tu pats turi savo vaikų ir atsakomybę už juos, tik tada PAJUNTI, jog tavo tėvai, turbūt, darė tai, ką dabar darai tu pats, priimdamas sprendimus savo gyvenime. Vaikai neišvengiamai yra mūsų gyvenimo dalyviai. Bet tai mes, suaugusieji, darome sprendimus, veikiančius ir keičiančius mūsų vaikų gyvenimus... Vienintelis dalykas, ką mes įgauname gyvendami ir patirdami gyvenimo įvairialypiškumą – tai supratimas, jog tavo tėvai tikriausiai darė viską, ką tuo momentu galėjo, įstengė daryti geriausiai pagal savąjį supratimą. Taip ir mane galbūt įvertins mano vaikai. Nes aš išties priimu sprendimus tokius, kurie man šiuo metu atrodo neišvengiami, reikalingi mano gyvenimui. Vaikai yra mano gyvenimo dalyviai. Todėl jiems tenka kai kuriuos mano sprendimus „srėbti", o kai kuriais – džiaugtis. Taip jau yra. O gal būna kitaip? Bet kas gi gali pasakyti, kaip yra teisingiau ir geriau šiandien, jei niekada nesužinosime, kaip tai apsisuks po 20 metų? Darydama sprendimus stengiuosi klausyti širdies. Ir nepamesti Dievo žiburio. Bet ar tai apsaugo nuo klaidų? Turbūt ne visada...