Pagalvojau, kad į dienoraštį galiu rašyti ir receptus. Jau pusantrų metų gyvenu Norvegijoje ir beveik tiek pat laiko kepu namuose duoną. Pradėjau tai daryti dėl kelių priežasčių: Norvegijoje neradau tokios duonos, kokią buvau įpratusi valgyti Lietuvoj, be to, čia duona, ypač – skanesnė, yra labai brangi („labai" – tai toks sąlyginis pasakymas... Kai atsikrausčiau čia gyventi, viskas atrodė „labai" brangu. Duona – irgi). Trečioji duonos kepimo priežastis – mėginimas išvengti konservantų, dažiklių ir pan. „brudo", kuriais „praturtinama" duona. Kuo ilgiau ji negenda, net nesupelyja, tuo daugiau netikrų produktų joje pridėta. Ketvirtoji priežastis: yra mano gyvenime vienas duonos valgytojas, kuris be duonos tikriausiai neišgyventų nė dienos J Norėjau išmokti kepti duoną namuose, praturtintą ne tik tikresniais produktais, bet ir meile bei rūpesčiu J Šiandien galiu pasakyti, kad man pavyko. Galbūt tikroms duonos kepėjoms pasirodytų juokinga, kai sakau „kepu" duoną, kai iš tiesų tešlą maišo, kildina ir kepa nuostabi mašina – duonkepė J Bet esu tikra, kad teisingai sudėti produktus, suskaičiuoti proporcijas, kad duona gerai iškiltų, iškeptų ir būtų skani, visgi reikia pasimokyti. Tą sakau iš savo patirties, nes duoną kepu praktiškai kiekvieną dieną. Labai retai kada mūsų duonkepė ilsisi. Be to, kiekvieną jau esamą receptą neišvengiamai tenka „tobulinti", t.y. pritaikyti mūsų duonkepei. Nes toli gražu nesigauna tai, kas turėtų gautis, vos tik pradėjus kepimo eksperimentus.

Žodžiu, pagalvojau, kad galbūt pravers kam nors kitam, o gal ir man bus smagu susirašyti savo atrastuosius duonos receptus vienoje vietoje – dienoraštyje J Turėkite omenyje, kad šie receptai skirti tik duonos kepimui duonkepėje. Nes duonai, minkomai rankomis, daroma viskas šiek tiek kitaip. Be to, galimas daiktas, kad net jei ir pasinaudosite mano receptu kepdami savo duoną, ko gero, reikės korekcijų produktų kiekiuose. Bet taip dar įdomiau, kai kiekviena šeimininkė iškepa vis kitokią duona pagal tą patį receptą. J

Jau seniai nebesveriu produktų svarstyklėmis, o esu susiskaičiavusi viską šaukštais, nes taip greičiau ir patogiau. Matuoju tik pilamus skysčius. Šaukštą aš naudoju tokį plastikinį, didelį. Jame telpa 2 kupini valgomieji šaukštai miltų. Tačiau receptuose rašysiu kiekį valgomais šaukštais, kad būtų mažiau painiavos. Be to, produktus rašau tokiu eiliškumu, kokiu reikia juos dėti. Tai svarbu, netgi miltų rūšis. Rupius miltus visada dedu pirmiau, nei sijotus. Tada geriau įsimaišo jie į bendrą masę, be to, duona gražiai iškyla. Šitai sužinojau daugybę kartų įvairiai eksperimentuodama. Taigi, šiandien kepta duonytė:

„Šviesi duona su moliūgų sėklomis". 1kg kepaliukas

Šlakelis aliejaus (tik tiek, kad apsialiejuotų mentelė, maišanti tešlą)

1 a.š. druskos

4 a. š. cukraus

260ml vandens

4 v. š. rupių kvietinių miltų

12 v.š. įprastų kvietinių miltų

1 a.š. džiovintų mielių

Sauja moliūgų sėklų.

Mano duonkepė maišo ir kildina tešlą 2 val, paskui dar 1val kepa. Dabar jau yra duonkepių, kur maišo ne viena, o dviem mentelėmis, ir viską daro ilgiau. Manau, kad 4val turėtų būti potimalus laikas duonai. Aš savo duonkepę kartais perprogramuoju: kai ji būna pusiau sumaišiusi tešlą, sustabdau programą ir dar kartą iš naujo ją jungiu, kad ilgiau maišytų. Ypač kai matau, kad produktai pasiskirstė nelabai tinkamai. Taip kartais nutinka, nes turbūt dedant šaukštais, kartais miltų įdedama daugiau arba mažiau. Bet pakoreguoti jau maišant, pripilant „iš akies" miltų, man patinka. Aš jau žinau, kokio tirštumo turi būti tešla, ir kokio vientisumo, kad skaniai iškeptų. Taigi ir sakau, kad be kepėjos ta duonkepė nėra labai jau tokia gudri mašina, kaip atrodo iš pirmo sykio J (kas gi dar pagirs mane, jei ne aš pati J)