Šiandien skaičiau apie malonę. Todėl dabar tik pamąstymui: 

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią." (iš antro laiško Timotiejui).

Man tikėjimas yra per daug intymu, kad viešoje erdvėje apie jį galėčiau diskutuoti. Be to, nemanau, kad reikia. Vistiek mes kiekvienas savaip suprantame, kas tai yra meilė, galybė ir savitvarda. Bet kartais atrodo, kad būtent savitvardos stoka sukelia mumyse didelį chaosą. Kita vertus, per didelis tvarkdymasis užkerta kelią atvirumui ir bet kokiam augimui. Tad reikia ieškoti aukso vidurio...